2021 metų naujienų archyvas

Konkurencija dėl konkurencijos ar dėl šilumos prieinamumo?

2018 02 08

Kauno technologijos universiteto Šilumos ir atomo energetikos katedros docentas
Dr. Valdas Lukoševičius  

Šaltuoju metų laiku, kaip paprastai, vėl užvirė diskusijos dėl centralizuoto šildymo kainų. Tik pastaruoju metu jose atsirado naujas aspektas – tai centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) įmonių ir nepriklausomų šilumos gamintojų (NŠG) ginčas dėl konkurencijos vaidmens šilumos ūkyje ir jos įtakos šildymo kainoms. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose, kur veikia reikšmingi kiekiai nepriklausomų katilinių, šaltuoju periodu pradėjo didėti šilumos kainos, pratrūko šilumos tiekėjų ir nepriklausomų gamintojų kaltinimai vieni kitiems, prasidėjo apeliacijos į valdžios įstaigas dėl konkurencijos iškraipymo arba dėl jos neveiksnumo šilumos ūkyje ir panašiai. Eiliniam šilumos vartotojui ar net politikui dažnai sunkoka susigaudyti šiuose išvedžiojimuose. Informacijos nebus per daug, tad čia pateikiama dar viena nuomonė šiuo klausimu.
 
Dabartinės situacijos priešistorė
Konkurenciją šilumos ūkyje paskatino labai išaugusios gamtinių dujų kainos šio dešimtmečio pradžioje, kai dujų kaina pasiekė apie 5 ct/kWh. Tuo tarpu biokuras rinkoje nekainavo net 1 ct/kWh. CŠT įmonės statėsi biokuro katilines, tačiau tam stengėsi panaudoti Europos Sąjungos subsidijas, kad sumažintų kapitalo kaštus, siekdamos užtikrinti dujų pakeitimą biokuru mažiausiomis sąnaudomis. Subsidijų skyrimo procedūros ilgos ir sudėtingos, reikėdavo laukti naujų kvietimų paraiškoms ir panašiai, tad statybų procesas nebuvo labai greitas. Tuo pasinaudojo privatūs investuotojai, kurie pasiūlė pastatyti analogiškas katilines “už tvoros” parduodant biokuro šilumą tiesiog už „dujų“ kainą. Šis verslas pasirodė labai geras, nes pimosios nepriklausomos katilinės generavo didžiulį pelną ir skatino vis naujų NŠG objektų statybas. Netgi kai kurie privatūs CŠT sistemų operatoriai (per susijusias įmones) pradėjo statyti biokuro katilines ne savo valdomose CŠT sistemose, tačiau „už tvoros“ taip išvengdami valstybinio reguliavimo, pelno ribojimo ar sąnaudų kontrolės.  
    
Atsiradus kelioms NŠG katilinėms vienoje CŠT sistemoje ir šilumos pasiūlai viršijant poreikį, pavyzdžiui, vasarą, pradėjo veikti konkurencija ir „nepriklausomos šilumos“ kainą tenka spausti žemyn. Tačiau galima atsigriebti žiemą, kai šilumos poreikis išauga kelis kartus ir išorinę šilumą galima parduoti už palyginti aukštą „gamtinių dujų kainą“. Tad nereguliuojamų NŠG tiekiama šiluma paprastai žiemą pabrangsta net kelis kartus, lyginant su vasara. Dėl to miestuose, kur atsirado daug NŠG, prasidėjo dideli „vasarinės“ ir „žieminės“ šilumos kainų skirtumai. Tačiau tai netenkina nei šilumos vartotojų, kurie daugiausiai šilumos sunaudoja būtent šalčiausiais mėnesiais, nei šilumos tiekėjų, kurie spaudžiami nuolat mažinti šilumos kainas. Išeitis viena – statyti nuosavas biokuro katilines ir taip mažinti reguliuojamas šilumos kainas, nors „už tvoros“ yra didelės NŠG katilinės, tačiau kurios šalčiausiais mėnesiais „užsidirba pinigus“ už visus metus. Kai šilumos tiekėjas, pavyzdžiui Kaune, pasistatė reikšmingos galios biokuro katilines ir taip šilumos kainas sumažino beveik dvigubai, nepriklausomi šilumos gamintojai pradėjo skųstis, kad dirba nuostolingai, bankrutuoja ar panašiai. Valdžios institucijos sutrikę, ieško naujų sprendimų ir dabar tenka permąstyti konkurencijos veiksmingumą šilumos ūkyje iš naujo. 
      
Konkurencijos veiksmingumas ir perspektyvos šilumos ūkyje
Centralizuotos šilumos rinka yra izoliuota (šilumos ar įrenginių kitur nepanaudosi), šilumos poreikis per metus yra labai netolygus. Vadinasi, kad konkurencija šilumos gamybos srityje būtų veiksminga visus metus reikia turėti perteklinį kiekį lygiaverčių konkurencingų įrenginių netgi šalčiausio laikotarpio dienomis. Tačiau kitu metų laikotarpiu jie nebedirbs – tai yra neuždirbs jokių pajamų. Kažin, ar koks nors verslininkas statys naujus perteklinius įrenginius dviejų mėnesių per metus darbui. O jeigu ir pastatys, tai greičiausiai „subankrotins“ kitus. Vadinasi, vėl pagrindo konkurencijai žiemą neliks.
Kita aplinkybė – visi NŠG žiemą realiai konkuruoja tik su šilumos tiekėju. Jei pastarasis neturi kuom gaminti pigiai šilumos, visiems NŠG mokės dujų kainą ir tiek. O kokia nauda iš to vartotojams? Šilumos tiekėjas priverstas statyti vis naujus biokuro katilus, kad sumažintų NŠG apetitą žiemos mėnesiais. Tokiu būdu veiksmingai konkurencijai žiemą reikalingas, sakykim, 100 % galios biokuro katilų pas šilumos tiekėją, nepaisant to, kad „už tvoros“ jau yra beveik tiek pat. Jeigu tik užkursi dujas, padidinsi palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas ir šilumos tiekėjas (t. y. šilumos vartotojai) turės daugiau mokėti nepriklausomiems šilumos gamintojams už jų tiekiamą šilumą. Tokia „konkurencija“ veda į didžiulį „perinvestavimą“, tai yra neracionaliai naudojamos lėšos, kurios neadekvačios šilumos kainų sumažėjimui. Žinoma, šilumos vartotojams tai gal neįdomu, tačiau valstybei (jos piliečiams) tai prarastos kitos galimybės, iššvaistytos ES lėšos, negauti mokesčiai į biudžetą ir panašiai.    
         
Dėl tokių ir panašių priežasčių, Europos Sąjungos šalyse konkurencija centralizuotos šilumos gamyboje teisiškai galima, tačiau realiai nevyksta ir valstybių dirbtinai nėra skatinama. Atlikti tyrimai, pavyzdžiui Vokietijoje, parodė, kad veiksmingos konkurencijos užtikrinimui šilumos ūkyje reikalingos pernelyg didelės išlaidos, kurios nekompensuoja jos efekto galutiniams šilumos vartotojams. Taigi, santykiai tarp šilumos tiekėjų ir NŠG paprastai grindžiami dvišalių sutarčių pagrindu.
 
Unikali situacija Lietuvos šilumos ūkyje
Lietuvoje bene vienintelėje ES šalyje CŠT sektoriuje susidarė situacija, kai didelio mąsto šilumos gamybos įrenginiai kai kuriuose miestuose priklauso ne šilumos tiekėjui, o nepriklausomiems investuotojams. Kadangi jau sukauptas realus patyrimas apie „konkurenciją“ šilumos ūkyje, paaiškėjo, kokį duoda efektą ir kokias ji sukelia problemas, atėjo laikas šį verslo modelį peržiūrėti iš esmės, nes atrodo, kad juo patenkintų jau nebeliko.
 
Apibendrinant „konkurencijos“ sukeliamas problemas šilumos ūkyje galima paminėti šias aplinkybes:
1. Didžiulės santykinės investicijos galios vienetui sukurti (EUR/MW) dėl dubliuojamų įrenginių – ar kas nors suskaičiavo ir palygino su efektu šilumos kainoms?
2.Konkurencijos neveiksmingumas šalčiausiais mėnesiais.
3. Geriausias šilumos kainas visus metus užtikrina miestai, kuriuose jokios konkurencijos nėra.
4. Šilumos tiekėjas turi daugybę prievolių, atsakomybės ir įpareigojimų, ko neturi NŠG.
5. NŠG katilinės nepadeda užtikrinti šilumos tiekimo patikimumo, nes statomos kur norima, bet ne ten kur jų reikėtų.
6. Bankrutavus katilinėms, kuriose panaudotos ES lėšos galima sulaukti sankcijų iš ES.
7. Privačios NŠG katilinės pelną gali panaudoti bent kur, o savivaldybių valdomos CŠT įmonės jį panaudoja miestų poreikiams tenkinti.
8. Didžiosioms kogeneracinėms elektrinėms ir atliekas deginančioms jėgainėms reikia stabilaus ir prognozuojamo darbo režimo.
9. Katilinių ar elektrinių statybai panaudoti kreditai, tarp jų ir su savivaldybių laidavimu. Kas juos grąžins bankrutavus atskiriems objektams arba tam negavus lėšų iš vartotojų? 
  
Šios ar panašios aplinkybės ir tas faktas, kad mes jau turime daug biokurą naudojančių NŠG valdomų katilinių, reikalauja iš esmės peržiūrėti reguliavimą ir kainodarą, taip, kad jau sukurtas gėris (70 % biokuro ir atliekų kuro balanse) būtų neiššvaistytas, bet nukreiptas šilumos vartotojų poreikiams tenkinti ir centralizuoto šilumos tiekimo patrauklumui didinti. Laikas rasti unikalius sprendimus unikalioms problemoms spręsti.
 


Atnaujinta 2018-02-09 12:02:18